Penktadienį mokyklinis skambutis vaikus vėl pakvies į klases. Dauguma jų į mokyklas sugrįžta kupini gražių vasaros įspūdžių. Apie naujas patirtis ir smagius netikėtumus savo bendraklasiams ir draugams turės ką papasakoti ir pirmą kartą Nemajūnų dienos centre organizuotos vasaros stovyklos „Pažink  Birštono apylinkes“ dalyviai. Trijų pamainų metu Birštono savivaldybės remtoje stovykloje pabuvojo 39 vaikai.

Stovyklautojus aplankiusi Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė džiaugiasi, kad vaikai, globojami vadovų Helmano Lik ir Povilo Juozaičio, ne tik linksmai ir aktyviai leido laiką, pramogavo, geriau pažino  Birštono apylinkes, bet ir, kaip pripažino  vienas stovyklautojų – Ąžuolas, iš  stovyklos grįžo  pasikeitę, paaugę  savyje. Helmano nuomone, taip ir buvo.  Vaikus augino ir netikėti išbandymai, ir naujos patirtys. Daug kas per tas šešias  pamainos dienas buvo pirmą  kartą. Vieni pirmą kartą šaudė  iš lanko, kiti – atsistojo ant riedučių, treti džiaugėsi  perpratę  naujos sporto šakos – strėliasvydžio subtilumus.

Paaiškėjo, kad net ir ne kiekvienas stovyklautojas buvo vakarojęs  prie laužo, pats kūręs laužą, kepęs dešreles ar viręs košę, juo labiau kartu su Birštono meno mokyklos Dizaino studijos vadove Vilma Krasauskiene, pagal indėnų  papročius, gaminęs sapnų  gaudykles. Pasigamintos sapnų  gaudyklės garantavo ir ramesnius, ir „saldesnius“ sapnus.

Visiems stovyklautojams patiko ir „ Čiulba ulba“ organizuotas orientacinis Žaidimas. Jo metu vaikai išnaršė Birštoną  nuo Vytauto kalno iki vasaros estrados – ieškodami kurorto simbolio banginuko. Žinoma, jį ir surado. Turimų  žinių  apie savo kraštą  kraitelę  jie dar papildė  ir kopdami ant piliakalnių  per Jonines ir Mindaugines, keliaudami dviračiais  iki Vaitiškių  miško, drauge su birštoniečiais Vytauto kalno papėdėje  giedodami tautišką  giesmę.

Smagių būta ir išvykų  į  Ąžuolynės  pramogų  parką, azarto kupinų sportinių varžybų. Vaikai vakarais drauge žiūrėdavo kino filmukus, dalindavosi dienos įdpūdžiais ir patarimais. Juk šalia nebuvo mamos, tėčio, vyresnio brolio ar sesės. Reikėjo patiems ieškoti sprendimų, kliautis vadovų, Dienos centro darbuotojų  ir draugų  pagalba. Taip jaunieji stovyklautojai, kurių  jauniausiajam buvo šešeri, o vyriausiam – dvylika, mokėsi ir geriau pažinti vieni kitus, ir giliau pajusti bendrystės galią. ...

Vaikams patiko, dauguma tėvelių  taip pat pritaria jų  nuomonei, tad, kas belieka stovyklos organizatoriams – tik galvoti apie projektą  kitos vasaros stovyklai organizuoti.

Ramutė  Šimukauskaitė